Užgiris, Rimas „Tarp“

Poeto ir vertėjo Rimo Užgirio eilėraščių rinkinys „Tarp“ atveria skaitytojui platų geopolitinių, istorinių, kultūrinių referencijų lauką. Tai sudėtinga, daugiasluoksnė, intertekstais prisodrinta poezija, kurioje, regis, taip gerai pažįstami kultūriniai ženklai prabyla savitai, naujai. Eilėraščių subjektas mąsto globaliai, kita vertus, ribų įsisąmoninimas yra itin svarbus, mat priklausymas teritorijai neatsiejamas nuo paties gimimo fakto, kilmės bei turi įtakos santykiui su kitomis teritorijomis. Rinkinio pavadinime „Tarp“ glūdinti įtampa pasirodo ir kaip asmeninių patirčių realybė, kai nuolat migruojama iš vienos būsenos į kitą, ir kaip išorinė migracija, neišvengiant skirtingų vietų sandūrų.

„Rimas Užgiris – gyvas paradoksas. Gimęs Kolorado valstijoje, užaugęs netoli Niujorko, jis rašo angliškai, turi aiškią vietą JAV literatūriniame gyvenime ir vis dėlto neabejotinai yra lietuvių poetas. Jo lietuvybė šiuolaikiška: atvira pasauliui, suvokianti, kokia ji sudėtinga, mokanti derinti „savus“ ir „svetimus“ pradus. Tie pradai, beje, derinosi visur ir visada, bet Rimas Užgiris priklauso kartai, kuri sugeba tatai daryti sąmoningai.

Skaitytojas ras šioje knygoje platų patirčių spektrą ir įvairialypę stilistiką, stipriai įaugusias konkretybėn metaforas ir mitologinę perspektyvą, galybę verlibro variantų, ne mažiau, o kartais labiau išraiškingų nei tradicinės eilės. Lietuvą, jos praeitį ir dabartį Rimas Užgiris vaizduoja su distancija, be iliuzijų ir nostalgiško melodramatizmo: „tai namai – patinka jie mums, ar ne“.“ (Tomas Venclova)
 

Autoriaus pavardė ant knygos viršelio – Uzgiris, nors senasis, pirmykštis jos variantas – Užgiris. Tai geriausiai iliustruoja ir autoriaus, ir rinkinio tapatybę: „anglų kalba – jo namai“ (p. 8), bet tėvai gimę „Vilniuje, Vilna, Wilno“ (p. 7). Tarpinis būvis – o kurgi gimę ir kuria kalba kalbėjo R. Uz(ž)girio poetiniai tėvai? – rinkinyje skleidžiasi ir išraiškingu verlibru, talentingai perteiktu vertėjų Mariaus Buroko, Dominyko Norkūno bei Edgaro Platelio, ir temų, vaizdinių bei struktūros lygmenimis. Čia esama tarp Lietuvos ir Amerikos, tarp Vilniaus ir kitų miestų, tarp autoriaus ir teksto, tarp žodžio ir buvimo. Matyt, dėl to ir namų Lietuvoje pojūtis nenusaldintas, nepersunktas melancholiško dūsavimo: namus, kaip ir save, verta priimti tokius, kokie jie yra – netobulus, bet be galo svarbius ir nuolat teikiančius erdvės tiek mąstymui, tiek poezijai. (Elžbieta Banytė)