Ši knyga liudija, kaip asmeninės patirties punktyras virsta kolektyvinės atminties atspindžiu. O kartu skaudžiai primena tai, ką norėtųsi, tačiau nesiseka užmiršti. Todėl ji – lyg savotiškas kentauras, iki juosmens sukaustytas, ar kentauridė, kaustoma prievartos pančių slogiais okupacijos dešimtmečiais, kai atkakliai bandyta neprarasti vilties. Vėliau – varžoma klajokliško gyvenimo svetur su dažnais ir staigiais posūkiais, kai nuolatos spėliota, kas laukia už jų...
Knygą sudaro trys dalys – pjesė „Zekai“ su jos pastatymo Niujorke aplinkybėmis ir aidu Paryžiuje; „Klajonių dienos“ – 13 literatūrinių (iš dalies autobiografinių) esė ir pluoštelis eseistinių atsiminimų.