„Metų knygos rinkimų 2021“ nominantus pristato ekspertų komisijos nariai. POEZIJOS KNYGOS

2022-04-11

Akcijos „Metų knygos rinkimai 2021“ nominantus plačiau pristato akcijos ekspertų komisijos nariai. Šį kartą pristatomi kategorijos „Poezijos knygos“ nominantai.
 

Manto Balakausko eilėraščių knygą „Apmaudas“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020) plačiau pristato akcijos „Metų knygos rinkimai 2021“ knygų atrankos ir vertinimo ekspertų komisijos narė literatūros kritikė, žurnalo „Literatūra ir menas“ kritikos skilties redaktorė dr. Virginija Cibarauskė.
Antroji Manto Balakausko poezijos knyga „Apmaudas“ lietuvių literatūros kontekste išsiskiria atviru, kampuotu, nesentimentaliai jausmingu kalbėjimu. Eilėraščiai artimi išpažintinei poezijai. M. Balakausko eilėraščių kalbantysis yra iliuzijų mirtį išgyvenantis jaunas vyras. Pagrindinis apmaudo šaltinis – suvokimas, kad vartotojiškoje visuomenėje nepritampi ir niekada nepritapsi. Net jei pasistengęs galėtum tapti laimėtoju, pasitenkinimo tai nesuteiks. O vyras juk privalo būti laimėtojas. Visi kiti keliai – vadinamiesiems lūzeriams, nevykėliams. Poetas parodo, kad po apmaudo luobu gali slypėti jautrumas, refleksyvus požiūris į pasaulį – nesvetingą, tačiau vienintelę mūsų tikrovę. Taigi, kaip gyventi? Eiti prieš save, prieš savo prigimtį, simuliuoti norą tapti laimėtoju? O gal spjauti į viską, atsiriboti, sąmoningai pasirinkti pralaimėjimą? Vieno atsakymo nėra, nors galima numanyti, kad ir pats klausimas beprasmis, nes savo būties ir tapatybės nesirenkame – esame, kokie esame: „ir jei tamsos manyje glūdėtų daugiau / būtų paprasčiau viską nurašyti jai. / būtų, kur kristi. bet lieka tik susitaikymas – – – / miega metalai, preciziškai suguldyti / ašmenimis į žemę.“

Linos Buividavičiūtės eilėraščių knygą „Tamsieji amžiai“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021) plačiau pristato akcijos knygų atrankos ir vertinimo ekspertų komisijos narė literatūrologė dr. Dovilė Kuzminskaitė.
Eilėraščių rinkinyje „Tamsieji amžiai“ Lina Buividavičiūtė toliau plėtoja „Helsinkio sindrome“ užčiuoptas temas: kalba apie motinystę, psichikos sutrikimus, moters individualybės paieškas. Šią knygą sudaro tamsūs, tačiau autentikos kupini tekstai, puikiai atsveriantys idealizuotą kultūrinį moters ir motinos įvaizdį. „Tamsieji amžiai“ – stilistiškai vientisas rinkinys, kuriame matyti švaresnis nei „Helsinkio sindrome“ poetinis kalbėjimas, tikslesni įvaizdžiai, į rinktinę sugulę eilėraščiai vieni kitus papildo, kurdami nenuobodžią dermę. Lina Buividavičiūtė nemėgdžioja kitų poetų, neseka jokia literatūrine mokykla – iš savų ir svetimų patirčių ji kuria daugiabalsį lyrinį subjektą ir įrašo į lietuvių poeziją kitokią moterystę.

Antano A. Jonyno knygą „Naujieji sonetai, 2018–2020“ (Tyto alba, 2020) plačiau pristato akcijos „Metų knygos rinkimai 2021“ knygų atrankos ir vertinimo ekspertų komisijos narė dailės kritikė ir parodų kuratorė dr. Jurgita Ludavičienė. Antano A. Jonyno „Naujieji sonetai“ ištesi tai, ką žada pavadinimas. Tai naujausi jo eilėraščiai, tiksliau – sonetai. Poetas grįžta prie soneto – klasikos, nuo kurios išties ir nebuvo pernelyg nutolęs. Patogiai jausdamasis šioje poetinėje formoje, jis tiksliai, taupiai, santūriai, o drauge – žaismingai ir ironiškai kalba apie kultūrą ir gamtą, apie pasaulį ir būtį, apie poeziją, kuri tai būčiai suteikia prasmę. Ir visa tai – su klasikine jonyniška elegancija.

Alvydo Valentos eilėraščių knygą „Prierašai neegzistuojančioms „Iliados“ ir „Odisėjos“ iliustracijoms“ (Asociacija „Slinktys“, 2020) plačiau pristato akcijos knygų atrankos ir vertinimo ekspertų komisijos narys literatūros žurnalo „Metai“ vyr. redaktorius Antanas Šimkus.
Septintos poeto Alvydo Valentos eilėraščių knygos struktūra paremta paprasta, bet įtaigia idėja – parašyti po eilėraštį-komentarą kiekvienai iš keturiasdešimt aštuonių antikinio epo, priskiriamo graikų dainiui Homerui, giesmių, iš jų parenkant epigrafui po eilutę kiekvienam savo eilėraščiui. Taip knyga įgijo konceptualią, išbaigtą poetinių tekstų visumą, apeliuojančią į klasikinį Antikos pasaulį ir jo darnos proporcijas. Tokia kompozicija atvėrė A. Valentai galimybę nebesukti galvos dėl formaliųjų struktūros dalykų ir susitelkti į turinio išgryninimą, atmetant, kas nereikalinga. Meistriškai pasitelkdamas graikų mitologijos simbolius, autorius vaizdingai kalba apie pamatinę karo, meilės, draugystės, lemties tematiką, neprarasdamas sąsajų su Homero kūriniais, taip juos tarsi iliustruodamas, papildydamas savo asmenine poetine patirtimi. Daugeliu atvejų renkamasi ne atpasakoti tuos mitus ar giesmių turinį, o praplėsti, papildyti jį pasaulinės ir lietuvių literatūros klasikos intertekstais, taip suaktualinant, įvietinant iki mūsų laikų atsklindančią universalią mitų galią. Manyčiau, A. Valentai visus šiuos dalykus suderinti puikiai pavyko. Ne veltui, kaip pats autorius sako, šį rinkinį kūrė ir tobulino penkiolika metų.
Skaitytojui tikrai vertėjo palaukti ir sulaukti.

Dovilės Zelčiūtės poezijos knygą „Šokiai Vilniaus gatvėje“ (Kauko laiptai, 2020) plačiau pristato akcijos „Metų knygos rinkimai 2021“ knygų atrankos ir vertinimo ekspertų komisijos narys literatūrologas doc. dr. Regimantas Tamošaitis (komisijos pirmininkas).
Nauja poetės eilėraščių knyga patraukia jaukiu, lengvai atpažįstamu Kauno gyvenimu ir jame įrašyta individualia gyvenimo istorija, kurios reikšmė išauga iš unikalių asmens santykių su artimaisiais, susijusiais su kalbančiąja kraujo ir dvasios ryšiais. Tokia emociškai autentiška kalbančiosios savastis leidžia jai prabilti į skaitytoją atvirai, be jokių literatūrinių kaukių, tačiau išlaikant savitą ironišką santykį su aplinka ir su pačia savimi. Ironija poetei yra būdas atsitolinti nuo savęs, susikurti distanciją ir tarsi veidrodyje aiškiau pamatyti savo pačios egzistencijos kontūrus. Sklandi poetinė žodžio raiška rinkinyje neužgožia žmogiško gyvenimo turinio, kasdienybės buitis čia ima švytėti subtilaus estetizavimo veidrodyje, o pro gruboką realybės faktūrą viltingai spindi metafizinės prasmės nuojauta. Šventumas ir transcendencija šiuose eilėraščiuose yra ne metafizinės intelektinės kategorijos, bet labiau krikščioniškajai sąmonei būdingos jausenos – kaip asmeniškų žmogiškųjų santykių išsipildymas amžinybėje, kaip artimų sielų jungtis nežemiškame būties matmenyje. D. Zelčiūtės eilėraščio semantinėje erdvėje darniai jungiasi kūniškoji tikrovė, ekspresyvios buitiškos detalės ir giliausių prasmių nuojautos kaip du vienas kitą papildantys ir vienas kitame atsispindintys būties aspektai. Tokia tad šios poetės ypatybė: mokėjimas per kūno ir daikto konkretybę prabilti apie didžiuosius žmogaus gyvenimo klausimus, punktyru nurodyti tai, kas yra iki mūsų ir kas lieka po mūsų.