Brundzaitė, Ramunė „Tuščių butelių draugija“

Tai antrasis autorės eilėraščių rinkinys, rodantis jos poetikos raidą, aiškią meninę brandą, poetinės formos santūrumą. Rinkinyje išsilaisvinama iš jaunatviško lyrizmo inercijos, būdingo ankstesnei autorės kūrybai, randama drąsos atsiverti sau pačiai ir pasauliui. Tai autentiška išpažintinė miesto žmogaus lyrika, kylanti iš estetiškai pajaustos kasdienybės ir vietomis primenanti dienoraštį, kūrybinės terapijos praktiką. Tačiau nėra nei perdėto atviravimo, nei egzaltuotos emocinės saviraiškos. Imponuoja subjektės gebėjimas žvelgti į save iš šalies, objektyvuoti patirtis, taip išgryninant komplikuotą asmens egzistenciją: eilėraštis yra savasties atpažinimas ir kartu ramus susitaikymas su savimi. Tai intelektualių ženklų turinti lyrika, įtraukianti kultūrinius kontekstus. Asmeniniai išgyvenimai siejami su literatūrinėmis aliuzijomis, bet šį filologinės poetikos šleifą reikšmingai stiprina gyvas Vilniaus miesto pulsas, realus laiko tėkmės pojūtis. Lyrinė subjektė reflektuoja miesto gyvenimą upės vaizdiniuose gatvių tinkle, ji ir pati plaukia kartu su miesto gyvenimu, fiksuoja savo būsenas ir transporto tėkmėje atranda kultūrines miesto reikšmes. Rinkinys autentiškai vilnietiškas, o kartu jo koncepcija nurodo iniciacijos, arba perėjimo, archetipinę schemą: tai individo egzistencija iki nuopuolio, ligos bei vienišumo būsena, ir viltingas prisikėlimo įvykis, kai žmogus grįžta prie žmonių, susitinka su savo daiktais ir susitaiko su savimi. Herakleitiška upės tėkmė ir gyvasis miesto laikas viską keičia, grynina, gydo. – Regimantas Tamošaitis

Pokalbis su autore LRT radiotekoje.