Mickūnas, Algis „Atsiminimų punktyrai“

Prisiminimų knygos autorius yra ypatinga asmenybė: vienas iškiliausių lietuvių filosofų, Ohajo universiteto profesorius, dėstęs įvairiose pasaulio šalyse ir dalijęsis žiniomis su tūkstančiais studentų. Tai optimizmu spinduliuojanti asmenybė, primenanti Vaižgantą mūsų literatūroje. Jo filosofiniai veikalai pasižymi idėjų universalumu, civilizacijų polilogu, skatina laisvą, nestandartinį, kartais provokuojantį mąstymą. Tokios charakterio ypatybės gali būti siejamos su sveika mąstytojo prigimtimi, atsinešta iš lietuviško kaimo, ir ši prigimtis A. Mickūnui leido įveikti visus gyvenimo išbandymus – nuo išeivio buitinių socialinių peripetijų, Korėjos karo patirties pakilti iki akademinio gyvenimo aukštumų. Tačiau prisiminimų knyga neturi sauso ar sunkaus akademinio balasto, ji žaižaruoja subtiliu humoru, gyvenimo džiaugsmu, joje atsispindi visas gyvybės apraiškas aprėpianti eroso filosofija. Svarbu tai, kad A. Mickūno knyga itin talpi ir panoramiška – aprėpianti plačius kultūrinius ir istorinius arealus – nuo autoriaus Pasvalio vaikystės prisiminimų su ryškiomis etnografinėmis detalėmis iki akademinio ir kultūrinio išeivijos pasaulio su visomis jo garsenybėmis. Svarbiausia idėjinė ir emocinė atrama pasakotojui yra lietuviško kaimo rojus, knygos leitmotyvas, kaip gyva atmintis lydintis jį visą gyvenimą. Tad ši herojiško asmens kelionė į pasaulį nėra vien individuali, asmeniška biografija – tai apskritai lietuvių ikikarinio ir išeivijos kultūros gyvenimo istorija. Turiningumu šią knygą būtų galima palyginti su kita fundamentalia mūsų kultūros knyga  – M. Martinaičio autobiografija „Mes gyvenome“. Stiliaus atžvilgiu prisiminimų kalba primena B. Sruogos „Dievų mišką“, tik A. Mickūno ironija yra žmogiškai šilta, teigianti pozityvias gyvenimo nuostatas. – Regimantas Tamošaitis

Pokalbis su autoriumi LRT radiotekoje.