Puikus, taiklus knygos pavadinimas galėtų turėti ir kitokią paantraštę – knyga apie herojus. Žinoma, ji būtų tiesmukesnė ir banalesnė. Vis dėlto autorius knygoje pristatomus žmones – „jaunus ir senus, išsilavinusius ir beraščius, iš kaimo ir iš miesto, lietuvius ir kitataučius“ – vadina herojais ir juos laiko herojais. Tai žmonės, XX amžiaus viduryje, per Holokaustą, gelbėję žydus. Dažnai rizikuodavę savo pačių gyvybėmis, o kartais jų ir netekdavę. Knygos pagrindą sudaro 24 pasakojimai apie gelbėtojus, jų portretai. Autorius pasirinko pirmo asmens pasakojimo formą, kuri, be abejo, knygos herojus daro skaitytojui artimesnius. Beje, pasakojama, kada, kaip, kur tos tragedijos aukos buvo slepiamos, tačiau nekalbama, kodėl tai buvo daroma. Turime suprasti, kad lemtingą akimirką tokio klausimo gelbėtojai sau nekėlė. Labai pagrįstai po kiekvieno pasakojimo pateikiami skyreliai „O kas paskui?“ apie tolesnį gelbėtojų ar išgelbėtųjų gyvenimą ir trumpos gelbėtojus pažinojusiųjų replikos.
Knyga, galvojant apie adresatą, pradedama glaustais ir reikalingais istoriniais komentarais, o baigiama įtaigia, turininga anotacija ketvirtame viršelio puslapyje. Apskritai, visi knygos tekstai dvelkia didele literatūrine kultūra, yra skaidrūs, nuoseklūs. Patrauklumo knygai neabejotinai suteikia Mindaugo Lukošaičio iliustracijos. – Kęstutis Urba