„Pasakų parkas“ – lyg koks poetinis karnavalas, kur šmėkščioja tikros ir pramanytos būtybės, „bespalvių balionėlių apsupty / auksinė kakadu spokso į tuščią barą“, o „Žodis tampa savanoriu praeina apmokymus vyksta į frontą“. S. Bernotas meistriškai žaidžia kalba, jo žaidimai nėra tik smagūs ar savitiksliai, o atveria naujus kalbos klodus ir prasmes. Po lengva ironija, šviesiu humoru žybteli susvetimėjimo, praradimo, įteisintos veidmainystės, apsimetinėjimo motyvai. Poezijoje įamžinta šiuolaikybė, XXI amžius, kur simuliakrai keičia simuliakrus ir neaišku, ar po jais kažkas yra. Šios knygos skaitymas kaip pasivaikščiojimas po Pasakų parką Karoliniškėse, sovietmečio saulėlydy kurtą kaip ramybės oazę, išpuoštą medinėmis mitologinėmis skulptūromis, vėliau virtusį vengtina ir pavojinga vieta. Koks dabar yra Pasakų parkas, prisisunkęs prieštaringų prasmių? Mėgstantis landžioti po įvairias fikcines erdves S. Bernoto eilėraščių žmogus visgi labiau pasitiki tikrove nei gražiais pasakojimais, kaip eilėraštyje, kur perkuriamos žymiosios Henriko Radausko eilutės į „Nebetikiu pasaka / Pasauliu tikiu“. – Ramunė Brundzaitė