Kristina Tamulevičiūtė. „Gyvybė“

Pirmojo Kristinos Tamulevičiūtės eilėraščių rinkinio stiprybė – netikėti sąskambiai ir santūrus balsas, patraukiantis brandžiu suvokimu, ką rei(š)kia rašyti. Poetinė tekstų gyvybė – pulsuojanti, laumiškos prigimties – kartu ir gamtiška, ir miestietiška. Knygoje svarbus vandens motyvas, atsikartojantis upės, jūros, pelkės, lietaus, juodo šulinio vandens vaizdiniais. Vanduo – ne tik gyvybės pradas, bet ir kvietimas įsižiūrėti į save, į kintantį neryškų atvaizdą, nerti atminties upe gilyn, nes juk „kūne labiausiai skauda atmintį“ („Dėlės“). Subtilia poetine kalba perteikiamos ir asmeninės moterystės patirtys, nevengiant skaudžių temų, ir susikryžiuojantys skirtingų kartų taškai, giminės istorijos jungtys bei atsikartojimai, laiko nugludinti vaikystės prisiminimai. Rinkinio žiedinė kompozicija – nuo vaikystės į motinystę – sustiprina amžinosios kartotės įspūdį. Ryški motinystės gija – kaip įgalinančios kurti, permąstyti protėvių ir savąją istoriją. Asmeninė istorija čia universalizuojama, praeitis ir dabartis raibuliuoja žvilgančiame gyvybės vandens paviršiuje. – Akvilina Cicėnaitė