Tomas Venclova. „Už Onos ir Bernardinų“

Pastaruoju dešimtmečiu šiuolaikinėje lietuvių poezijoje gerokai paplito išpažintinis, (auto)terapinis, į asmenines patirtis visų pirma atsigręžiantis kalbėjimo būdas. Tokiame kontekste į klasikinę formą orientuota, „išcentrinė“ pripažinto poeto Tomo Venclovos poetika užima unikalią poziciją.

Naujausia T. Venclovos knyga apima grįžus gyventi į Vilnių parašytus eilėraščius (2016–2023 m.). Skaitydamas ją darsyk įsitikini puikiu šio „gyvojo klasiko“ poetinės technikos, amato išmanymu ir jautriu kalbos jausmu. Šalia jo kūrybai būdingų mitinių, antikinių, kultūrinių motyvų, čia – o tai, mano manymu, unikalusis šio rinkinio dėmuo – atsiskleidžia ir santykis su šiuolaikybe, su dabartiniu Vilniumi ir įvykiais pasaulyje. Intymiai, net jei ir apsisiautus santūrumą konotuojančiu klasikinės formos rūbu, eilėraščiuose liečiamos senatvės, ataskaitos sau ir kitiems, pabaigos jausmo motyvai („Pasaulio nedaug, pareigų jam beveik nebelieka“, p. 68).

Rinkinyje aktualizuojama ir karo Ukrainoje tema – skaitant šiuos eilėraščius ima atrodyti, kad tik tokio rango poetas gali viename tekste sutalpinti – ir taip, kad atrodytų natūralu, nemanieringa – senąsias ir naująsias realijas, tarkim, kelis šimtus metų prieš mūsų erą vykusį Termopilų mūšį ir šiuolaikiniame kare vis labiau pasitelkiamus dronus. – Saulius Vasiliauskas